Avalynės raidos istorija

Sunku įsivaizduoti gyvenimą iki atsirandant batams. O viskas prasidėjo iš praktinio ir realaus poreikio apsaugoti savo pėdas nuo išorės poveikio. Šis, atrodo, toks elementarus žmogiškasis poreikis tapo sparčiai augančia pramone, kurioje svarbus tapo ne tik funkcionalumas, bet ir dizainas. Nors avalynės pagrindinės savybės iš esmės nepakito, keitėsi jų spalva, medžiagos ir dizainas, visa tai atsispindi ilgoje ir įdomioje avalynės istorijoje. Anksčiau gaminti vietos amatininkų, šiandien, avalynė yra fabrikinės industrijos dalis skaičiuojanti milžiniškas pajamas visame pasaulyje kasmet.

Avalynės mados istoriją, jos pokyčius bei tendencijas galime suskirstyti į pagrindines pasaulio istorijos epochas, tokias kaip:
Priešistorė (2,5 mln. pr. m. e. – 1250 m. pr. m. e.)
Antika (1250 m. pr. m. e. – 476 m.)
Viduramžiai (476 m. – 1453 m.)
Naujieji laikai (1453 m. – 1918 m.)
Naujausieji laikai (1918 m. iki dabar).

Būtent skirtingomis epochomis klestėjo skirtinga pasaulėžiūra, kitoks kultūros ir meno suvokimas, kiti ekonominiai ir politiniai veiksniai lėmę garderobo audinių naudojimą, formą, raštus ir bendrą stilių. Naujų teritorijų užgrobimas ir atradimas, naujos technologijos ir pasaulio suvokimas keitė žmonių avalynės stilių ir madą.

Primityvią avalynę būdingą priešistorės žmogui keitė antikos laikotarpiu suklestėję sandalai ir jų mados, kurios radosi formuojantis visuomeniniams, plebėjų ir patricijų sluoksniams. Viduramžių laikotarpiu, kuriam būdingas nuosaikumas ir feodaliniai santykiai, susiformavo pirmosios avalynės konstrukcijos, atsirado ir plačiai buvo pradėtas naudoti kulniukas. Naujieji laikai – Renesanso ir Baroko epochos, kurių metu pastebimos moderniosios avalynės užuomazgos. Šiuo laikmečiu vyriški ir moteriški bateliai buvo labai panašūs, o apavo modeliai skyrėsi atsižvelgiant į socialinę klasę. Dar viduramžiais atsiradus feodaliniai santvarkai, radosi visuomenės pasiskirstymas, kuris išryškėjo ne tik darbų ir atsakomybių pasiskirstyme, bet ir aprangoje, avalynėje. Valstiečiai ir nekilmingi miestiečiai avėjo sunkius, tamsios odos auliukinius su kulnu, kai tuo tarpu aristokratų avalynė buvo puošnesnė, kulnas neretai gaminamas ir medžio. Raštai, ornamentai ir kiti puošybos elementai buvo būdingi tik kilmingųjų sluoksniui. Tokius batus aukštesnysis sluoksnis užsakinėdavo pas batsiuvio amatą turinčius žmones, kiekvienas batas skirdavosi, būdavo išpuošiamas ir pagražinamas pagal kilmingojo nuotaiką ir norus, tad kiekviena pora buvo unikali ir išskirtinė. Naujausieji laikai pakoregavo mados ir stiliaus suvokimą bei ilgus dešimtmečius trukusias avalynės gamybos tradicijas pakeitė drastiškai besikeičianti greitoji mada. Taip nutiko dėl naujų technologinių galimybių, kurios avalynės gamybos procesą padarė kur kas lengvesnį ir paprastesnį.

Kada atsirado pirmieji batai?

1991 m. svarbi data avalynės istorijoje, nes būtent tuomet archeologai Italijos ir Austrijos pasienyje rado natūraliai mumifikavusį Akmens amžiaus žmogų, mirusį maždaug 3300 metų prieš mūsų erą, jis buvo pavadintas Ecis (Oetzi). Šis, Alpių keliautojas, avėjo iš elnio odos pasiūtą apavą meškos odos padu prikimštą šienu. Manoma, kad akmens amžiaus žmonių avalynės siuvimo technologija buvo tokia – kuo mažiau siūlių, tuo sausesnės ir šiltesnės kojos, todėl odą jie raukdavo, o siūlių buvo mažai, ir jos nebuvo itin patikimos atsižvelgiant į tuometinius turėtus įrankius.

Oetzi shoes.jpgAlpių keliautojo batas. 3300 m. pr. m.e.

Avalynės istorijoje nėra vienos poros batų, kaip atspirties taško pagal kurį būtų galima datuoti batų atsiradimo istorijos pradžią. Taip yra todėl, kad skirtingam klimatui reikėjo skirtingos avalynės, skirtinguose regionuose augo ir gyveno skirtingos medžiagos ir gyvuliai iš kurių ir buvo siuvama avalynė. Šiauriniuose regionuose vyravo avalynė iš storos odos, pašiltinta kailiu bei šienu, kai tuo tarpu pietų regionuose – dominavo sandalai pagaminti iš palmių lapų ar papiruso pluošto. Nepriklausomai nuo klimato, apavas žmogui buvo reikalingas, kad pėdą apsaugotų nuo aplinkos poveikio.

Daugelis pokyčių ir naujų ištobulintų avalynės tipų atsirado Tautų kraustymosi (IV-VI a.) bei Kryžiaus žygių laikotarpiu (XI-XIII a.), kuomet europiečiai žygiavo į rytus. Tuomet Europą užplūdo egiptietiški sandalai, smailianosiai bateliai, netrukus atsirado kulniukas ir taip pradėjo kurtis vakarietiška avalynės mada, kuri dvasingame ir griežtame Viduramžių pasaulyje buvo avima priklausomai nuo visuomenės sluoksnio. Ryškiausios mados klestėjo Italijoje ir Ispanijoje, šalyse, kuriose buvo įsikūrę stipriausi Europos jūros uostai bei sparčiai vystėsi amatininkų cechai, pirkliai, radosi pirmieji finansiniai centrai, tad čia buvo tikras avalynės ir apdarų mados lopšys.

Šių laikų avalynės mados kūrėjai žvelgia į praeitį iš kurios semiasi kūrybos bei ieško naujų idėjų. Avalynės gamybos metodai, siuvimo konstrukcijos, odos plovimas, deginimas ir gaminių dažymas beveik nepasikeitė nuo XIX a. pab.

Na, o dabar pažvelkime avalynės madas skirtingais istorijos laikotarpiais.

Senieji laikai ir Antikinė avalynės istorija (1250 m. pr. m. e. – 476 m.) 

Senovės Egipte radosi pirmieji sandalai, kurie buvo gaminami iš palmių lapų, papiruso pluošto bei neapdirbtos odos. Tokie sandalai buvo įtempiami ir surišami virvutėmis pėdos gale. Pirmiausia, juos avėti galėjo tik dvasininkai bei faraonas, vėliau buvo įprasta tokią avalynę nešioti visiems senovės egiptiečiams, tačiau skirtinga sandalų spalvą simbolizavo skirtingą socialinį sluoksnį.

Verta paminėti ir Kiniją, kurios mada daugeliui vakarų pasaulio valstybių atrodo sunkiai suprantama. Kinijoje grožio kanonas ir tradicija ilgus dešimtmečius buvo – auksinio lotoso pėdutės, kurios labiausiai paplito X-XI a., kuomet buvo sulaužomi kojų pirštai ir sulenkiami taip, kad suvyniojus tilptų į specialius batukus. Maža pėdutė – tikras grožio idealas rytų pasaulyje.

Klasikinės antikos laikai žymimi Graikijos ir romėnų kultūros laikotarpiu, kuomet suklestėjo ir prasidėjo ankstyvasis avalynės gamybos etapas. Jos raidos ir vystymosi fragmentai išliko tapyboje ir piešiniuose. Pirmoji ir viena populiariausių romėnų ir graikų avalynė buvo sandalai, kurie kitaip nei egiptiečių buvo ilgi, siekiantys blauzdas ir turintys daug raištelių. Abejose šalyse avalynė nebuvo skirstoma vyrams ir moterims, ją vienodai avėjo visi, tiesa, tam tikrų išlygų buvo. Graikijoje sandalus avėti galėjo tik laisvi piliečiai, kuriuos būtų galima atskirti nuo vergų. Senovės romėnams rūbai ir apavas buvo galios bei civilizacijos simboliai, todėl ji buvo avima pagal sluoksnį ir padėtį visuomenėje. Kaip pavyzdys: romėnų karininkai avėjo sandalus, kuo daugiau raištelių turėjo sandalai ir kuo buvo plonesnis padas, tuo aukštesnio rango karininkas jis buvo.

sandals.jpg

Senovės romėnų ir graikų sandalai

Sandalai ilgai buvo dominuojantis Europos apavas, skirstytas pagal dvasininkijos, karinius, elitinius bei valstietiškus stilius.

Keltų žemėse atsirado ir patogių, įsispiriamų vyžų, kurios labai greitai tapo prastuomenės bei valstiečių apavu.

Viduramžiai (476 m. – 1453 m.)

Ir nors viduramžiai laikomi kaip tamsieji mūsų istorijos amžiai, būtent šiuo metu radosi skirtingos avalynės mados ir tendencijos. Buvo išrastas kulniukas, kuris pirmiausia buvo būdingas vyriškos avalynės madai, vėliau smailianosiai, radosi pirmosios avalynės konstrukcijos bei primityvi Goodyear konstrukcija.

Viduramžių pradžioje iš Pirėnų regiono į vidurio Europą paplito espadrilės – drobės ir džiuto batai, lengvi bei patogūs, tačiau skirti šiltesniam klimatui, todėl šiaurinėje Europos dalyje taip ir neįsitvirtino.

Šiaurės ir centrinėje Europoje buvo gaminami odiniai batai, kurie buvo išverčiami į kitą pusę ir susiuvami su bato padu, tai beveik besiūlė konstrukcija, kurios siūlės lieka bato viduje ir taip apsaugo ir stipriau sutvirtiną batą, tačiau šią konstrukciją buvo galima naudoti tik iš minkštos ir lanksčios odos. Vienas šios avalynės privalumų ir toks, kad šiuos batus buvo galima avėti skirtingais metų laikais, šaltuoju metų periodu įsidedant šieno ar gyvūno kailio. 

Gotikos laikotarpiu suklestėjo neįprasta avalynė ilgais smailiais galais, vadinta pulenais (pran. puolaine). Kai kurių noselės ilgis siekdavo ir pusę metro. Avalynės noselės ilgis reiškė statusą, kai kurios buvo tokios ilgos, kad reikėjo jas pririšti specialiais raišteliais prie blauzdos, kad laikytųsi ir būtų įmanoma vaikščioti. Tokia avalynė buvo gaminama iš įvairių medžiagų, tokių kaip aksomas, bei dekoruojama puošniomis detalėmis.

pauline

Istoriniai smailianosiai, dešinėje Vic Matie modelis

Naujieji laikai (1453 m. – 1918 m.)

Vyrų bei moterų batų mados išsiskyrė, ir jas iki pat XVIII a. pab. diktavo būtent vyrai. Vyrai pirmieji pradėjo avėti avalynę su pakulne ir iki pat Baroko pabaigos vyrų kojos buvo grožio etalonas. Nors moterys taip pat avėjo prabangią avalynę, bet ją slėpė ilgi sijonai. Taigi būtent vyrai diktavo madas, ypač avalynės.

Anksčiau mados keitėsi daug lėčiau, o batelių mados ir jų gamyba prasidėdavo valstybėse, kurių ekonominė padėtis gera, kuriose sparčiausiai vystėsi menas, estetika. Pavyzdžiui, Ispanija ir Italija XVI a. turėjo didelę įtaką kostiumo dizainui, būtent čia pagaminti bateliai vėliau išplisdavo po Europą, jie buvo dailiausiai papuošti ir išraižyti, naudotos naujausios tuometinės technologijos ir madingiausios medžiagos.

Renesanso Europoje karaliai mėgo avėti batus ypač aukštais kulnais siekiant parodyti savo viršenybę, o ir galėdavo ramiai žingsniuoti per balas nes jų kulniukų aukštis siekė iki 30 cm. Tai šių laikų platformų prototipai. Aukštakulnių madą ypač išpopuliarino Liudvikas XIV, dar vadinamas Karaliumi Saule. Lyg šiol kalbėdami apie vyriškus aukštakulnius mados istorikai juos vadina prancūziškais.

Renesanso laikotarpiu smailianosius keitė avalynė plačiomis, kvadratinėmis noselėmis, kuri buvo vadinama “duck-billed”, moterys tuo metu pradėjo avėti platformas.

Būtent kultūros ir estetikos atgimimo laikotarpiu klestėjo kilmingųjų riterių sluoksnis, kurie pirmieji pradėjo avėti ilgaaulius batus, nes su jais buvo patogu jodinėti bei kariauti.

renesanso avalyne.jpg

Moteriška ir vyriška Renesano laikotarpio avalynė

Barokas – viena prieštaringiausiai vertinimų kultūros epochų, kuriai buvo būdingas sudėtingumas, įmantrumas, dramatiškumas bei polinkis į didybę, tad nenuostabu, kad šiuo kultūros epochos laikotarpiu batai pradėti gaminti iš brangių medžiagų, tokių kaip aksomas, satinas, šilkas, pradėti puošti dirbtinėmis gėlėmis, kaspinais bei brangakmeniais. Vyrai pradėjo avėti batus raudonu kulnu taip norėdami pademonstruoti savo statusą.

barokas.jpg

Strategia modelis ir Baroko laikų avalynė

XVII a. vyrai pradėjo avėti aulinius batus su puošniomis iš batų kyšančiomis kojinėmis. Moterys pradėjo skirti daugiau dėmesio avalynei, tad anksčiau buvusi kukli, baroko moteriška avalynė išpuoselėta, su įvairiais išsiuvinėjimais bei puošybos elementais.

Baroką keitė Rokokas (vėlyvasis barokas), kurio esminis ir pagrindinis akcentas – sagtis bei Louis kulniukas būdingas moteriškai avalynei.

Tik XIX a. pr. vyriška ir moteriška avalynė pradėjo skirtis viena nuo kitos savo stiliumi, spalva, kulnu bei priekio forma. Napoleono Bonaparto laikais išpopuliarėjo ir elito širdis pavergė iš audinio gaminta avalynė, tuo laikotarpiu susiformavo klasikinis vyrų kulniuko aukštis, kuris siekė 2,5 cm. Era kuomet vyrai vaikščiojo aukštesniais nei moterys aukštakulniais baigėsi.

Vis tik didžiausias lūžis batų pramonėje įvyko pramonės revoliucijos metu. Didžiojoje Britanijoje bei Š. Amerikoje išradėjai ir amatininkai sukonstravo modernią avalynės siuvimo mašiną ir pradėjo masinę, fabrikinę avalynės gamybą. Jan Ernst Matzeliger išvystė batų siuvimo metodą, kuriuo per dieną buvo galima pagaminti apie 700 porų batų. Avalynė tapo prieinama visiems ir pagaliau, nuo XIX a. vidurio, pradėti gaminti skirtingi kairės ir dešinės kojos batai!

XIX a. pradėjo populiarėti bateliai su raišteliais. Jie išpopuliarėjo tuomet kai XVIII a.pab. amerikiečiai sugalvojo sukietinti batų raištelių galus. Taip suvarstomi batai iki pusės blauzdos tapo viena populiariausių standartinių apavų vyrams.

Moteriškas Adelaides modelis – išausti, šonuose suvarstomi bateliai žemu kulniuku.

Iki I pasaulinio karo nuogumas nebuvo priimtinas, tad tik įsispiriami (tualetiniai) bateliai buvo viliojantys, su kaspinais, gaminti iš šilko ar atlaso.

Tuo metu išpopuliarėjo Oksfordo tipo bateliai, kurie tapo mėgiami ir plačiai avimi moterų tarpe, kuomet po I pasaulinio karo, puošni moterų mada baigėsi ir ją pakeitė gedinčios moters apsiimančios visus namų ūkio darbus, įvaizdis.

Naujausieji laikai (1918 m. iki dabar)

Masinis avalynės bumas prasidėjo XX a. antroje pusėje įsitvirtinus ir suklestėjus amerikietiškajai pop kultūrai, kuri buvo siejama su noru išsiskirti, būti unikaliu bei priklausyti tam tikrai subkultūrai. Atpigusios žaliavos, naujos konstrukcijos bei pasikeitęs gyvenimo būdas pakeitė džentelmeno bei damos įvaizdį, prabangi ir kokybiška avalynė buvo nustumta į šoną, ją pakeitė tendencinga, nuolatos kintanti spalvinga avalynė. Jos formavimuisi ir populiarumui įtakos turėjo Holivudo aktoriai bei dainininkai. Grupė Beatles išpopuliarino Čelsi batų modelį, aktorė Audrey Hepburn – klasikinius batelius žemu kulnu (ang. Kitten Heel), o mergaitės mokykloje 5-ajame dešimtmetyje avėjo Mary Jane stiliaus batelius.

Pradėjus augti dirbančiųjų moterų skaičiui, pradėjo keistis ir aukštakulnių mados. 7-ajame ir 8-ajame dešimtmetyje buvusios populiarios platformos, 9-ajame dešimtmetyje prarado savo populiarumą ir juos pakeitė žemakulniai.

kitten.jpg

Audrey Hepburn ir Vic Matie modelis

Ir sportiniai bateliai, kurių atsiradimas turėjo bene didžiausią įtaką tolesniai avalynės madai. Pirmas žingsnis revoliucijos link – 1917 metais bendrovė ,,Converse’’ pagamino sportinius batelius krepšininkams. Tai buvo patys pirmieji sportinio batelio žingsniai mados link!

XIX a. pabaigoje, dar 1892 m., JAV kompanija ,,U.S. Rubber Company’’ sukūrė modernų, patogų, gražų drobinių sportinių batelių modelį, turintį guminį padą. Taip atsirado ,,The Keds” – kedai. O po beveik 25 metų, ištobulinus ir užpatentavus ,,The Keds”, pradėta masinė jų gamyba. Nuo 1940 metų vidurio itin ryškiai pastebima sportinės avalynės ir aprangos revoliucija, galutinai užbaigusi damos ir džentelmeno erą. Patogumas, stilius, improvizacija ir kūryba.

,,Sneaker’’ pavadinimas kilo iš angliško žodžio ,,Sneak”, reiškiančio tylų judėjimą patyliukais ar sėlinimą. Paradoksalu, kad nuo pat pirmųjų žingsnių sportiniai bateliai toli gražu nežengė tyliai, o garsiai ir išdidžiai pareiškė visam pasauliui:,,Mes čia!”. O tas neapibrėžtas ,,čia’’ užkariavo ne tik sporto arenas, bet ir mados podiumus ir visas avalynės salonų lentynas. Ir tas laikas tapo konstanta!

keds.jpg

Y-3, Elena Iachi ir Artselab modeliai

Įdomi ir intriguojanti avalynės istorija, kurioje jaučiamas stiprus visuomenės pasidalinimas į klases, skirtingų epochų skirtingos mados, kurios keitėsi kas kelis dešimtmečius ar net šimtmečius, o ne kiekvieną sezoną kaip yra įprasta mums. Buvo metas kai moterys negalėjo avėti batelių su kulniuku, vergai iš vis neturėjo apavo, kad juos būtų galima atskirti, o kilmingieji konkuruodavo, kurio bateliai dailesni ir įmantresni, na, o mums žiūrint į išlikusios avalynės modelius atvimpa lūpa, ir kaip vyrai avėjo batelius, kurių platforma siekė daugiau nei 30 cm?

Ir šiandien, laisvoje rinkoje ir visuomenėje, kuri nėra suvaržyta ir apribota žmogaus teises suvaržančiais įstatymais, galime avėti tai ko geidžia mūsų širdis, galime žengti koja kojon su mada, rasti avalynę kiekvienai situacijai ir progai pagal nuotaiką ar aprangos kodą. Nuostabus XXI a. ir technologinės galimybės leidžia mums turėti aukščiausios kokybės, patvarius ir stilingus batus, ir net gi ne vieną porą, o visą gausybę madingų batų!



Moteriška avalynė
| Vyriška avalynė

SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Made in Italy
Avalynės rinka ir tendencijos pasaulyje
Eko-oda | šiuolaikinis požiūris į odą
Geniali ir nesuvokiama sportinių batelių jėga